Dievo išmintis byloja: Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje, kaip pirmą savo ankstesnių darbų. Tuomet aš buvau jo talkininkė, kasdienis jo džiaugsmas, visada džiūgaudama jo akivaizdoje, džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje.

Jeremijas meldėsi: Tu, Viešpatie, mūsų viltis. Tu esi tarp mūsų, tavo vardu mes vadinami.

Mano širdis ilgisi tavo išganymo, Viešpatie. Aš dedu viltį į tavo žodžius.

Matydamas minias Jėzus gailėjosi žmonių, nes jie buvo lyg avys be piemens.

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: Imkite, tai mano kūnas!

Tapdamas panašus į žmones, Kristus Jėzus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.

Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi.

Paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, Jėzus pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino.