Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.

Čia susirinkę visi mokiniai drauge vienoje vietoje. Pabandykime įsivaizduoti šią vietą: ji gali būti fizinė, pavyzdžiui, kambarys, namas. Buvimą vienoje vietoje taip pat gali reikšti tokią pat pasaulėžiūrą, jausmus, mintis: pavyzdžiui, galime įsivaizduoti, kad mokiniai vienodai mylėjo Dievą, jautė, kad jiems trūksta Jėzaus, arba galvojo, kas jų laukia ateityje....nors, galbūt, jie nebuvo toje pačioje vietoje. Ar tai būtų fizinė vieta, pavyzdžiui, kambarys, ar simbolinė, pavyzdžiui, pasaulėžiūra, jausmai – ji mums padeda susiburti ir sukurti bendrumo ir tapatybės jausmą. Taigi tokios vietos mums labai reikalingos, jos palaiko dvasią mūsų kely.

Tačiau vietos – fizinės ar simbolinės – taip pat gali mus skatinti atsiriboti nuo žmonių ar dalykų, kurie, atsižvelgiant į mūsų pasaulio patirtį, mums atrodo kitokie, keistoki ar egzotiški. Mes galime nenorėti „peržengti savo ribų“. Tada dvasią palaikanti vieta tampa uždaru burbulu, išskirtiniu klubu. Juk negalime visą gyvenimą gyventi vienoje vietoje, augti, tarnauti kitiems, Dievui. Dievas, kuris nesiejamas su jokia konkrečia vieta, kviečia mus „peržengti savo ribas“: šioje pastraipoje matome, kad Šventoji Dvasia ateina ir pripildo vietą, kurioje susirinkę mokiniai, suteikdama jiems gebėjimą „peržengti savo ribas“ ir būti su kitais, bet neprarandant savo bendruomenės. Tai primena supimąsi, sūpuoklėms judant pirmyn ir atgal. Toks pastovus judėjimas pirmyn ir atgal padeda mums atrasti pusiausvyrą tarp savo tapatybės gilinimo ir buvimo su kitais dvasią palaikančiu būdu.

Mokiniai prabyla įvairiomis kalbomis. Kalbėti kita kalba – tai ne tik vartoti tinkamus žodžius ir gramatiką. Tai taip pat būdas išreikšti, kaip mes matome pasaulį ir kaip mūsų pačių istorija formuoja tai, kas esame. Visuomet rasime kalbos elementų, kuriuos sunku ar net neįmanoma išversti, nes jų neįmanoma suprasti vien girdint ar skaitant žodžius. Reikia suvokti kontekstą arba kartais reikia patirti visa tai pačiam. Jei liksime ties žodžių paviršiumi, tai gali sukelti nesusipratimų, baimės ar net nuteikti mus prieš tuos, kurie kitokie nei mes.

Būkime paprastesni – nebijokime paprašyti paaiškinti, ko nesuprantame, ir būkime nuolankesni – pripažinkime, kad kartais tiesiog negalime iki galo suprasti kito žmogaus. Tai neturi mums kliudyti žengti draugystės keliu. Atvirkščiai – tai turi padėti mums pripažinti, kad nesame visiškai vienodi, ir mokytis vieniems iš kitų. Be to, tai ką mes patys kalbame, kartais taip pat gali būti nesuprantama kitiems.

Per Sekmines „visų tautų" žmonės pradėjo girdėti apie Dievo darbus savo gimtąja kalba. Kai kalbame apie Dievo darbus, turime atsižvelgti į tai, kam kalbame. Kiekvienas žmogus, grupė ir bendruomenė skirtingai supranta pasaulį, jį mato, jame gyvena, todėl turi savo „kalbą“, „kultūrą“ (tautą). Pasvarstykime, ar vienodai pasakotume apie svarbią savo vaikystės patirtį vaikui, bendraamžiui ar vyresniam žmogui. Giluminė žinia gali būti ta pati, tačiau reikia vartoti skirtingus žodžius, atsižvelgiant į pašnekovus, kad jie suprastų.

Palinkėkime sau, kad visą gyvenimą jaustume, kaip Šventoji Dvasia vis iš naujo kviečia mus „peržengti savo ribas“ ir eiti kalbėti apie Dievo darbus.

 Kokias „vietas“ laikau svarbiomis savo gyvenime? Kaip man peržengti jų ribas? Galbūt kartais man sunku jas peržengti? Kodėl?

 Ką sužinojau apie Dievą, savo tikėjimą, pasaulį, kitus ir save patį iš žmonių, turinčių kitokią nei mano pasaulio patirtį?

 Kaip galėčiau pasidalyti svarbia savo patirtimi su vaiku, bendraamžiu ir vyresniu už mane žmogumi?