Brolis Alois, 2007
Laiškas iš Kalkutos
Tęsdami „pasitikėjimo žemėje piligrimystę“, kuri suburia daugelio šalių jaunimą, mes vis giliau suprantame šią tiesą: visi žmonės sudaro vieną šeimą ir Dievas gyvena kiekviename žmoguje be išimties. Indijoje, kaip ir kitur Azijoje, mes atradome, kad toks natūralus dėmesys Dievo buvimui visoje kūrinijoje lemia pagarbą kitam žmogui ir dalykams, kurie jam yra šventi. Šiandieninėje visuomenėje ypač svarbu atgaivinti šį dėmesį Dievui ir pagarbą žmogui. Dievui kiekvienas žmogus yra šventas. Kristus ištiesė rankas ant kryžiaus tam, kad surinktų visą žmoniją Dievuje. Jei jis siunčia mus skleisti Dievo meilę iki žemės pakraščių, tai pirmiausia – per gyvybės dialogą. Jis niekad nereikalauja iš mūsų, kad jėga varžytumės su tais, kurie jo nepažįsta. Tiek daug jaunuolių visame pasaulyje pasirengę realizuoti žmonijos kaip šeimos vienybę. Jiems neduoda ramybės klausimas: kaip pasipriešinti prievartai, diskriminacijai, kaip įveikti neapykantos arba abejingumo sienas? Šios sienos stūkso ne tik tarp tautų ir žemynų, bet taip pat visai šalia kiekvieno iš mūsų, ir net žmogaus širdyje. Taigi mums reikia rinktis: pasirinkti mylėti, pasirinkti viltį. Didžiulės mūsų visuomenių problemos gali skatinti pesimistines nuotaikas. Pasirinkdami mylėti, atrandame laisvės erdvę kurti ateitį sau patiems ir tiems, kurie mums patikėti. Nepaisydamas mūsų skurdžių išgalių Dievas mus kviečia kurti kartu su juo – net tada, kai aplinkybės nėra palankios. Eidami kito link – kartais tuščiomis rankomis, – klausydamiesi ir stengdamiesi suprasti, galime pakeisti net kebliausią situaciją. Dievas mūsų laukia pas tuos, kurie yra neturtingesni už mus. „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ [I]. Šiaurėje, kaip ir Pietuose, didžiulė nelygybė palaiko ateities baimę. Tačiau atsiranda žmonių, kurie drąsiai skiria jėgas neteisingoms struktūroms keisti. Susimąstykime visi apie savo gyvenimo būdą. Supaprastinkime gyvenimą. Ir rasime paslaugumo nuostatą ir širdies atvirumą kitiems. Šiandien yra daug dalijimosi iniciatyvų, prieinamų kiekvienam. Išradingesnės ir teisingesnės prekybos formos arba mikrokreditas parodė, kad ekonominis augimas ir solidarumas su neturtingiausiais nebūtinai prieštarauja vienas kitam. Yra žmonių, kuriems svarbu, kad dalis jų pinigų padėtų užtikrinti didesnį teisingumą. Siekdami, kad mūsų visuomenės įgautų žmoniškesnį veidą, turime dovanoti savo laiko. Kiekvienas gali stengtis išklausyti ir paremti nors vieną žmogų: apleistą vaiką, vilties netekusį jauną bedarbį, nelaimėlį ar senelį. Pasirinkt mylėti, pasirinkti viltį. Ištvermingai eidami šiuo keliu su nuostaba atrasime, kad Dievas kiekvieną iš mūsų pasirinko dar prieš visus mūsų žygius: „Nebijok, nes aš pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Aš esu tavo Dievas, tu man brangus, vertingas ir mylimas“ [II]. Melsdamiesi prieš geranoriškas Dievo akis pastatome save ir tuos, kurie mums patikėti. Jis mus priima tokius, kokie esame, su tuo, kas yra gerai, bet taip pat su mūsų vidiniais prieštaravimais ir netgi klaidomis. Evangelija mums užtikrina: mūsų trapumas gali tapti durimis, per kurias Šventoji Dvasia įžengia į mūsų gyvenimą. Prieš trisdešimt metų brolis Roger Kalkutoje rašė: „Malda tau yra šaltinis, kad mylėtum. Visiškai nesavanaudiškai atsiduok kūnu ir dvasia. Kasdien ištirk kelis Rašto žodžius, kad stotum veidu ne į save, o į kitą – Prisikėlusįjį. Leisk tyliai tavyje gimti gyvam Kristaus žodžiui, kad tuoj pat jį įgyvendintum“. O palikdamas Kalkutą jis pridūrė: Šis brolio Roger kvietimas šiandien iš naujo tampa aktualus. Išsibarstę po visą pasaulį, krikščionys gali palaikyti viltį visiems, keisdami jų gyvenimus šia stebinančia žinia: po Kristaus prisikėlimo mūsų žmonija nebėra suskaldyta. Kaip būti meilės Dievo liudytojais žemėje, jei leidžiame išlikti pertvaroms tarp krikščionių? Išdrįskime eiti matomos vienybės link! Kai drauge atsigręžiame į Kristų, kai susirenkame į bendrą maldą, Šventoji Dvasia jau mus vienija. Nuolankiai maldoje mes be paliovos mokomės priklausyti vieni kitiems. Ar turėsime drąsos veikdami visuomet atsižvelgti ir į kitus? Kuo arčiau einame prie Kristaus ir jo Evangelijos, tuo labiau artėjame vieni prie kitų. Tarpusavio priėmimas – tai lyg keitimasis dovanomis. Šiandien reikia šių dovanų visumos, kad taptų girdimas Evangelijos balsas. Tie, kurie turi pasitikėjimą Kristumi, kviečiami atverti savo vienybę visiems. Ir Dievo šlovinimo salvės išsiverš. Taip tampa tikrove gražusis Evangelijos palyginimas: mažiausias garstyčios grūdelis virsta didžiausiu sodo medžiu, kad net padangių sparnuočiai atskrenda sukti jame lizdų [IV]. Įsišakniję Kristuje mes randame gebėjimą būti atvirais visiems, taip pat tiems, kurie negali jį tikėti ar yra jam abejingi. Kristus yra tapo visų tarnu, jis nieko nežemina. Šiandien labiau nei bet kada turime galimybes gyventi bendryste nepaisydami tautas skiriančių sienų. Dievas mums teikia savo dvelksmą, savo Dvasią. Ir mes jį meldžiame: „Kreipk mūsų žingsnius ramybės keliu“ [V]. 1 Savo tarnystės pradžioje popiežius Benediktas XVI rašė: „Visi žmonės priklauso vienai ir tai pačiai šeimai“ (Laiškas Pasaulinei taikos dienai, 2006). Kalkutoje krikščionys sudaro mažumą tarp kitų didžiųjų istorinių religinių bendruomenių. Indijoje įtampos tarp šių bendruomenių kartais virsdavo smurtu. Tačiau tarpusavio pagarba – santykių tarp tikinčiųjų esmė. Kiekvienos tradicijos šventės kitų yra gerbiamos ir net gali tapti proga dalytis. 2 Vienas jaunas libanietis, šeimos tėvas, tuomet, kai Artimuosiuose Rytuose sprogimai stiprėjo abiejose pusėse, mums rašė: „Širdies ramybė įmanoma! Kai esi žeminamas, kyla pagunda bei noras ir pačiam žeminti. Nepaisant kentėjimų, nepaisant vis stiprėjančios neapykantos, nepaisant keršto troškimo, kuris mumyse kyla silpnumo akimirką, aš tikiu šia ramybe. Taip, ramybė čia ir dabar!“ 3 Keli Taizé broliai jau trisdešimt metų gyvena Bangladeše, su tauta, kur beveik visi musulmonai. Jie dalijasi kasdieniu neturtingiausiųjų ir labiausiai apleistųjų gyvenimu. Vienas iš jų rašo: „Mes vis labiau įsitikiname, jog tuose, kuriuos atstūmė visuomenė dėl jų silpnumo ir tariamo nenaudingumo, yra Dievo artumas. Jei mes juos priimame, jie pamažu veda mus už perdėto rungtyniavimo pasaulio į širdžių bendrystės pasaulį. Didelėje religijų ir kultūrų įvairovėje savo buvimu Bangladeše norime būti ženklas, kad tarnystė savo pažeidžiamiems broliams ir seserims atveria taikos ir vienybės kelią“. 4 Nelygybė anksčiau ar vėliau veda į smurtą. 20 procentų pasaulio gyventojų, gyvenančių išsivysčiusiose šalyse, naudoja 80 procentų mūsų pasaulio išteklių. Neatidėliojant reikia pradėti atsakingai paskirstyti energijos ir geriamojo vandens išteklius. 5 Brolio Roger laidotuvių proga Grande Chartreuse prioras Marcellin Theeuwes rašė: „Dramatiškos brolio Roger mirties aplinkybės tėra išorinė danga, dar labiau išryškinanti pažeidžiamumą, kurį jis puoselėjo kaip duris, per kurias Dievas labiausiai linkęs ateiti pas mus“ (žr. taip pat 2 Korintiečiams 12, 10). 6 IV a. krikščionis gerai išreiškia, kaip malda ir įsipareigojimas papildo vienas kitą. Dalyvavimas Eucharistijoje jį skatina vienytis su vargšais: „Tu nori pagerbti Išganytojo kūną? Tas pats, kuris pasakė Štai mano kūnas, taip pat sakė: Jūs matėte mane alkaną ir nepavalgydinote manęs. Ko nepadarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, atsakėte man! Taigi gerbkite Kristų dalydamiesi savo turtais su vargšais“ (Šv. Jonas Auksaburnis, 50 homilija apie Evangeliją pagal Matą). 7 Jau pirmosios kartos krikščionys, menkutė mažuma pasaulyje, buvo tuo įsitikinę: Kristus sugriovė atskyrimo sienas tarp tautų atiduodamas gyvybę ant kryžiaus (žr. Efeziečiams 2, 14–16). 8 Palestinoje VI a. gyvenęs krikščionis rašė: 9 „Bažnyčios santykius su kitomis religijomis lemia dvejopa pagarba: pagarba žmogui, ieškančiam atsakymų į giliausius jo gyvenimo klausimus, ir pagarba Dvasios veikimui žmoguje (...) Kiekviena autentiška malda žadinama Šventosios Dvasios, slėpiningai esančios kiekvieno žmogaus širdyje“ (Jonas Paulius II, Redemptoris missio). 10 Šiame kelyje Dietrichas Bonhoefferis yra tarp tų, kurie gali mus palaikyti, žmogus, kuris niūriausiomis XX a. valandomis atidavė savo gyvybę tapdamas kankiniu. Vos keli mėnesiai prieš mirtį kalėjime jis parašė šiuos žodžius, kuriuos dabar mes giedame Taizé: [I] Mato 25, 40. [II] Izaijo 43, 1-4. [III] Frère Roger, Lettre au peuple de Dieu (Laiškas Dievo tautai), 1976. [IV] Žr. Luko 13, 18-21. [V] Žr. Luko 1, 79.
Norėdami užsiprenumeruoti spausdintą Laiško iš Taizé
versiją, spauskite čia.
|