Brolio Alois apmąstymai

Kiekvieną vakarą, Europos susitikimo metu, brolis Alois kreipsis į jaunuosius dalyvius. Jo apmąstymų tekstai bus skelbiami čia.


Brolis Alois, Bazelis, 2017 m. gruodžio 28 d., ketvirtadienio vakaras

Brolis Alois, Bazelis, 2017 m. gruodžio 31 d. sekmadienio vakaras

Ką tik skaitytoje Evangelijos ištraukoje mes išgirdome: Jėzus dar kartą patvirtina, kad jis yra gerasis ganytojas, kad jis turi ir kitų avių, kad bus tik viena kaimenė ir vienas ganytojas. Jis neatėjo į Žemę pas nedidelę grupę žmonių, ne, jis atėjo suvienyti visą žmonijos šeimą. Todėl mes su didele viltimi šįvakar meldžiame taikos visai žmonijai.

Tiesa, taikai kyla pavojus, todėl norėčiau paminėti du vienus didžiausių iššūkių, kurie kyla žmonijai mūsų dienomis.

Pirmasis susirūpinimą keliantis faktas – daugybė vyrų, moterų ir vaikų įvairiose pasaulio vietose yra priversti palikti savo gimtąsias vietas. Priežastys, skatinančios juos išvykti, yra įvairios: tai gali būti karas ir nesaugumas, didelis skurdas ir ateities vilčių neturėjimas, klimato problemos.

Nelaimes patyrusiems žmonėms reikia solidarumo ir, kaip matėme Taizé, jie gali tapti mūsų draugais. Tarsi Kristus mus kviestų įveikti baimę ir išankstinį nusistatymą, tarsi jis mums sakytų: "Aš esu visos žmonijos ganytojas. Aš ir už juos numiriau ant kryžiaus, nesvarbu, jie krikščionys, ar ne. Todėl tu gali tapti jų draugu."

Antrasis iššūkis – pavojus, kylantis mūsų planetai, kuri irgi yra pažeidžiama. Išgirskime Žemės šauksmą. Kai kyla ekologinės nelaimės, ypač kai nukenčia neturtingiausi regionai, Vakarų šalims tenka istorinė atsakomybė.

Žmonės daug kur imasi įvairų iniciatyvų. Tačiau to nepakanka. Visų mūsų, esančių čia, vardu, aš drįstu kreiptis į tuos, kurie prisiima politinę ir ekonominę atsakomybę, ir prašyti, kad jie išgirstų šį šauksmą.: yra finansinių išteklių, kurių pagalba galėtų įvykti reikalingi pokyčiai. Tegul šie ištekliai bus skirti skurdo mažinimui ir aplinkos saugojimui!

Šie du didžiuliai iššūkiai kelia pavojų taikai, tačiau nepraraskime drąsos. Šiomis dienomis mes artinomės prie neišsenkančio džiaugsmo šaltinių. Leiskime šiam šaltiniui ištrykšti mūsų širdyse. Tai kiekvienam iš mūsų suteiks drąsos imtis veiksmų visur, kur tik įmanoma, įnešti savo nors nedidelį indėlį ir ieškoti sprendimų.

Norėdami parengti kelią taikai, mes trokštame, kad broliškumas augtų ir plistų. Kad pasiektume šį tikslą, reikia tapti atviriems kitoms kultūroms ir mentalitetui. Kartais tenka nueiti ilgą kelią. Prieš vykdami į Sudaną ir Pietų Sudaną, drauge su dviem mūsų bendruomenės broliais lankėmės kitoje Afrikos dalyje, kur žmonės taip pat patiria didelių išmėginimų. Mes dalyvavome Egipte vykusiame jaunimo susitikime.

Į susitikimą atvyko šimtas jaunų žmonių iš Europos, Šiaurės Amerikos, Afrikos ir Vidurio Rytų šalių. Juos priėmė šimtas jaunų koptų ortodoksų iš Kairo, Aleksandrijos ir Aukštutinio Egipto. Mes penkias dienas praleidome kartu ir daug sužinojome apie ilgą ir turtingą Egipto Koptų ortodoksų bažnyčios tradiciją.

Vasarą Taizé pas mus viešėjo jauni krikščionys arabai, koptai iš Egipto, katalikai ir ortodoksai iš Libano, Jordanijos, Irako ir Palestinos. Jų trijų mėnesių viešnagė ant Taizé kalvos priartino mus prie Vidurio Rytų. Jie perdavė mums savąjį taikos troškimą. Mes norėtume būti kuo artimesni jauniems krikščionims arabams.

Po keleto mėnesių mes vyksime į kitą piligriminę kelionę. Tik nedaug žmonių galės leistis į tokią tolimą kelionę, tai bus tiesiog apsilankymas, bet jis leis mums sustiprinti ryšius su Stačiatikių bažnyčia. Tai bus džiaugsminga žinia rusams, kurie yra su mumis šioje Arenoje. Nuo gegužės 16 d. iki 19 d. kartu su keletu mūsų bendruomenės brolių ir keliais jaunais žmonėmis švęsime Stačiatikių bažnyčios Kristaus į dangų žengimo šventę Kemerove, tolimame Sibire..

Broliškumo skatinimas kartais gali nuvesti mus labai toli, bet jis visada prasideda šalia mūsų, prie mūsų namų durų. Kai grįšime namo, perženkime užtvaras, keiskimės nuomonėmis su tais, kurie mąsto kitaip, negu mes, statykime tiltus, jungiančius religijas, regionus, Europos šalis, žemynus.

Artinkimės prie tų, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Pavyzdžiui, išklausykime benamio pasakojimą arba pasikalbėkime su neįgaliuoju, ligoniu ar pabėgėliu. Tada matysime, kaip mūsų širdys atsiveria, išauga, tampa žmogiškesnės ir netgi atranda džiaugsmą.

Išsivežkime iš šio susitikimo Bazelyje vieną svarbiausią žinią: žmogus yra sukurtas džiaugsmui, bet džiaugsmo negalime pasilikti vien tik sau, džiaugsmu reikia dalintis. Džiaugsmas, kurio šaltinis yra Dievo meilė, niekad neišsenka ir paslaptingas tvirtumo šaltinis prisiimti įsipareigojimus kitų labui niekad nesusilpnėja.

Brolis Alois, Bazelis, 2017 m. gruodžio 30 d., šeštadienio vakaras

Vakar ir užvakar pasakojau jums apie mano ir vieno mūsų bendruomenės brolio apsilankymą Sudane ir Pietų Sudane bei susitikimą su neturtingiausiais šių šalių gyventojais; ši kelionė man uždavė daug klausimų. Evangelijoje Jėzus sako: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.” Ką šiais žodžiais jis nori pasakyti?

Pietų Sudane, perkeltųjų asmenų stovykloje, mane sujaudino moterų drąsa. Viena moteris papasakojo, kaip ji stengiasi būti susitaikinimo ir taikos skleidėja. Vanduo yra normuojamas. Kartais, dalinant vandenį, kyla ginčų. Todėl buvo sudaryta grupė moterų, kurios užtikrina, kad vanduo bus pasidalintas sąžiningai. Ši moteris man sakė: „Pasidalindamos vandenį ir atsisakydamos taisyklės „kiekvienas už save“, mes kuriame taiką".

Ši moteris suprato, kad taika ir ramybė prasideda mumyse pačiuose, broliškumas kuriamas aplink mus, mūsų konkrečiame kasdieniame gyvenime.

Mes, kurie esame susibūrę aplink Kristų, žinome, kad Evangelija skleidžia visuotinio broliškumo žinią. Vienybė tarp Dievo ir žmonių, kurią atneša Kristus, veda į susitaikinimą, kiekvieno žmogaus susitaikinimą su pačiu savimi – širdies ramybę, žmonių tarpusavio susitaikinimą – taiką Žemėje ir visos žmonijos šeimos susitaikinimą su kūrinija.

Daugelis žmonių ilgisi krikščionių vienybės, kad nesutarimai dėl skirtumų neužgožtų Kristaus atneštos broliškumo žinios. Kai krikščionys yra susiskaldę, Evangelijos žinia praranda savo spindesį. Mūsų, brolių ir seserų, vienybė galėtų tapti visų žmonių vienybės ir taikos ženklu.

Štai kodėl, kai tik yra galimybė, nuolat užduodu klausimą: ar neatėjo laikas visoms atskiroms Bažnyčioms išdrįsti susirinkti po vienu stogu nedelsiant, nelaukti, kol bus susitarta dėl visų teologinių klausimų?

Kaip mes galėtume susirinkti po vienu stogu? Drauge darydami visa, ką galima daryti drauge: Šv. Rašto studijos, socialinis ir pastoracinis darbas, katechezė. Nedarydami nieko atskirai, nepasitarę su kitais. Imdamiesi solidarumo veiksmų drauge, vieningai kovodami su skurdu ir kitomis kančios formomis, taip pat rūpindamiesi aplinka. Dažniau susiburdami draugėn Dievo akivaizdoje klausytis jo Žodžio tyloje ir maldoje.

Šią vienybės dvasią jaučiame Bazelyje ir apylinkėse – jau daug laiko įvairių Bažnyčių krikščionys yra susibūrę draugėn - protestantai, katalikai ir stačiatikiai, jie kartu ruošėsi priimti mus. Mes dėkojame jiems už tai, kad mus pakvietė čia. Mes dėkojame visiems, kurie atvėrė savo namų duris ir mus svetingai sutiko. Ačiū jums, valdžios įstaigos, už bendradarbiavimą.

Mes norime padaryti dar didesnę pažangą siekdami Krikščionių vienybės, todėl norėčiau pakartoti klausimą, kurį uždaviau gegužės mėnesį Vitenberge, Liuterio mieste, ir kurį neseniai pakartojau Ženevoje, Kalvino mieste.

Prieš metus, lankydamas liuteronus Lunde, Švedijoje, 500-ųjų Reformacijos metinių išvakarėse, popiežius Pranciškus meldėsi žodžiais, kokių niekada anksčiau nebuvo ištaręs nė vienas popiežius. Jis sakė: „Šventoji Dvasia, suteik mums gebėjimą su džiaugsmu atpažinti Reformacijos suteiktas dovanas Bažnyčiai."

Ar šie žodžiai neskatina mūsų juos apmąstyti ir į juos atsiliepti? Ar užteks mums didžiadvasiškumo padėkoti Dievui pirmiausia ne už mums jo suteiktas dovanas, bet už dovanas, kurias Dievas suteikė kitiems ir kurias mes galime gauti iš jų? Nesvarbu, kokiai konfesijai priklausome, ar gebėsime atpažinti tas vertingas dovanas, kurias Dievas suteikė kitiems?

Bažnyčių susitaikinimas yra kelias į naują tikrovę, kurios kontūrai yra netikėti ir dar nežinomi. Turėtume prisiminti pranašo Izaijo žodžius: „Aš vesiu akluosius, keliais jiems nežinomais juos vesiu.” Šventoji Dvasia mus ves mums dar nežinomais keliais.

2018-taisiais mes melsime, kad Šventoji Dvasia parengtų mus visur, ypač mūsų kasdieniame gyvenime, būti susitaikinimo ir taikos bei ramybės liudytojais. Todėl tęsime mūsų Pasitikėjimo piligrimystę Žemėje. Dabar paminėsiu keletą šios piligrimystės etapų.

Visus metus kiekvieną savaitę Taizé vyks jaunimo susitikimai, dvi savaitės bus ypatingos: liepos mėnesį surengsime jaunų krikščionių ir musulmonų draugystės savaitgalį, skirtą pasidalinti mintimis apie tai, kas mus vienija ar skiria; rugpjūčio mėnesį bus apmastymo savaitė jaunuoliams nuo 18 iki 35 metų amžiaus skirta apmąstyti pasiūlymą: „Gilyn į džiaugsmo šaltinius“.

Kaip jau sakiau praėjusiais metais, šiemet surengsime septintąjį tarptautinį jaunimo susitikimą Azijoje ir, žinoma, į jį kviečiame ir jaunus žmones iš kitų žemynų. Lauksime visų. Šis susitikimas vyks nuo rugpjūčio 8 iki 12 d. Honkongo mieste.

Prieš tai turėsime tarptautinį jaunimo susitikimą šalyje, kuri yra ypač brangi mūsų širdims ir kur dar niekada nebuvo tokio susitikimo. Čia yra 2800 jaunų žmonių, atvykusių iš tos šalies. Šis susitikimas įvyks Ukrainoje, Lvovo mieste nuo balandžio 28 iki gegužės 1 d.

Spalio 25-28 d. kitas susitikimas sutrauks jaunimą iš kelių centrinės Europos šalių. Jis vyks Austrijoje Graco mieste.

Tada ateis eilė Europos susitikimui. Praėjusiais metais buvome šiaurės Europoje, Rygoje. Kitais metais vyksime į pietus, į miestą, kuriame niekada nebuvo Europos susitikimo. Pietuose, Iberijos pusiasalyje, jau keletą kartų buvome šiltai priimti Barselonoje, o taip pat Lisabonoje ir Valensijoje.

Kitais metais, nuo 2018 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. sausio 1 d., esame pakviesti susitikti Madride.

Brolis Alois, Bazelis, 2017 m. gruodžio 29 d., penktadienio vakaras

Vakar vakare sakiau, kad spalio mėnesį drauge su vienu mūsų bendruomenės broliu praleidau savaitę Pietų Sudane ir savaitę Sudane. Grįžęs namo, galvojau apie mūsų Susitikimą ir svarsčiau, kaip galėčiau Bazelyje susirinkusiems jauniems žmonėms perduoti skausmo šauksmą. Skausmą sukelia skurdas, smurtas, didžiulis pažeidžiamumas, kurį mačiau Afrikoje.

Taip pat klausiau savęs: ką mes galėtume padaryti, kad šis šauksmas būtų išgirstas, kad kenčiantiems žmonėms daugiau nebeatrodytų, jog jų šauksmas pranyksta tuštumoje?

Pietų Sudanas šiuo metu išgyvena labai sunkų laikotarpį, o tai skatina daugelio žmonių pesimizmą. Jie nebeturi vilties. Šalis kenčia nuo šuoliuojančios infliacijos, darbuotojai kelis mėnesius laukia, kol bus mokami atlyginimai, paplitęs smurtas, šalyje daug ginklų.

Viešėdamas Motinos Teresės seserų namuose, mačiau, kaip motinos atnešdavo nuo prastos mitybos nusilpusius savo vaikus. Kartais devynių ar dešimties metų vyresnioji duktė atnešdavo savo mažą broliuką. Norėdamos nueiti į turgų ir ką nors parduoti, šios motinos eina ištisas dienas, varginančiame karštyje, ant galvos nešdamos prekes ir laikydamos kūdikį ožkos kailio nešioklėje.

Kitą savaitę, Sudane, man įspūdį padarė kita moteris, Samiro motina. Kas yra Samiras? Jis buvo vienas jaunų pabėgėlių, kuriuos mes priėmėme prieš dvejus metus. Jis atvyko į Taizé po sunkios kelionės, bet, vos atvykus, netikėtai jį ištiko širdies priepuolis ir netrukus Samiras mirė. Kiti jauni pabėgėliai pasirūpino jo laidotuvėmis, kuriose dalyvavo imamas iš mūsų regiono.

Lankydamasis Sudane, papasakojau apie tai jo motinai. Po kiekvieno sakinio ji pritardama linktelėdavo ir ištardavo: "Al hamdulillah, garbė Dievui". Ji man paaiškino: "Jis buvo mano vienintelis sūnus. Mano vyras mane paliko. Aš sergu. Pardaviau mūsų namą, kad galėčiau sumokėti už Samiro kelionę.” Ši musulmonė moteris pasakė žodžius, kuriuos Biblija įdėjo į Jobo lūpas: "Dievas davė, Dievas ir atėmė. Tebūnie pašlovintas Dievas."

Man atrodė, kad žvelgdami į šią moterį, mes galėjome matyti visas pasaulio motinas, kurios kenčia dėl savo vaikų.

Šie pasakojimai yra skaudūs. Tačiau ir Europoje, kartais visai šalia mūsų, yra gyvenimo sužeistų žmonių, patekusių į sunkią padėtį. Išgirdę šįvakar skaitytą Evangelijos ištrauką, mes žinome, kad, tapęs žmogumi, Jėzus Kristus tapo suvienytas su kiekvienu žmogumi. Jis yra kiekviename asmenyje, ypač labiausiai apleistuose Ką padarome vienam mažiausiųjų, jam padarome.

Norėčiau pasidalinti su jumis savo patirtimi: kai išgirstame šalia esančio sužeisto žmogaus šauksmą, kai žvelgiame jiems į akis, kai išklausome, kai paliečiame tuos, kurie kenčia, mes artinamės prie Jėzaus, vargšo tarp vargšų, jie mus dar labiau priartina prie Jėzaus.

Asmeninis susitikimas su labiausiai pažeidžiamais žmonėmis padeda mums atrasti kito asmens orumą ir leidžia mums gauti kažką iš jų, nes net labiausiai nepasiturintys turi, ką duoti. Argi, kuriant broliškesnę visuomenę, jų indėlis nėra didžiausias? Jie parodo, kad mes patys esame pažeidžiami. Tokiu būdu jie daro mus nuolankesniais, žmogiškesniais.

Paradoksalu, bet kartais susitikimas su skurstančiu žmogumi padovanoja džiaugsmą, galbūt tik džiaugsmo kibirkštį, bet tai yra tikras džiaugsmas.
 
Rytoj rytą grupelių pokalbiuose jūs mėginsite rasti atsakymą į klausimą, kaip mes galėtume geriau išgirsti labiausiai pažeidžiamų žmonių šauksmą ir atsiliepti į jį savo gyvenimu? Kaip išgirsti tai, ką jie nori mums pasakyti? Jie padeda mums atsikratyti neesminių problemų ir džiaugtis tuo, kad tampame paprastesni ir žmogiškesni. Jų drąsa atgaivina mūsų drąsą.

Brolis Alois, Bazelis, 2017 m. gruodžio 28 d., ketvirtadienio vakaras

Kiekvienam iš jūsų, visoms ir visiems, kurie atvykote iš visos Europos – ir iš dar toliau –šįvakar norėčiau tarti: sveiki atvykę į Bazelį! Sveiki atvykę į šį svetingą miestą!

Taip pat norėčiau pasakyti nuoširdų ačiū tiems, kurie priima mus, ne tik šiame mieste, bet ir apylinkėse – Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Pirmą kartą Europos jaunimo susitikimas vyksta kryžkelėje, kur susijungia trijų valstybių sienos, kur susitinka dvi kalbos. Bazelis yra Europos miestas. Atvykdami čia, mes norime pasakyti: kai kuriame Europą, kelio atgal būti negali.

Bazelis yra miestas, paženklintas šešioliktojo amžiaus Protestantizmo Reformacijos, miestas, kurio žmonės šiandien imasi ekumeninių iniciatyvų. Susirinkdami čia, mes taip pat žengiame žingsnį link krikščionių vienybės, kuriai norėtume teikti ypatingą reikšmę.

Praleisti penkias dienas kartu, nors esame iš skirtingų šalių, atstovajame skirtingas kultūras ir konfesijas, tai – didžiulis džiaugsmas. Mūsų džiaugsmas, žinoma, yra didis, tačiau mes visi trokštame džiaugsmo, trunkančio ilgiau, negu penkios dienos, trokštame nesibaigiančio džiaugsmo.

Neišsenkantis džiaugsmas: Knygelėje, kurią šiandien gavote, perskaitysite, kad tai bus mūsų Susitikimo, o taip pat beprasidedančių metų ieškojimų tema. "Būkite linksmi, džiaukitės visa širdimi": girdėjome šį kvietimą šiandien skaitytoje Šv. Rašto ištraukoje.

Neseniai, spalio mėnesį, maniau, kad kartu su vienu iš mūsų bendruomenės brolių reikia nuvykti ir praleisti savaitę Pietų Sudane, po to – savaitę Sudane, kad geriau suprastume padėtį šiose dviejose šalyse ir galėtume melstis drauge su vienais iš labiausiai pažeidžiamų mūsų laikų žmonių.

Kai grįžome, svarsčiau: tiek daug žmonių, ne tik Afrikoje, bet taip pat šalia mūsų, kenčia ir patiria tiek daug išmėginimų, atskirtį, smurtą, alkį, ligas, tremtį, gamtines nelaimes. Ar galima kalbėti apie džiaugsmą? Brolis Roger norėjo, kad džiaugsmas, viena iš trijų vertybių – šalia paprastumo ir gailestingumo - būtų Taizé bendruomenės gyvenimo ašimi.

Pagalvojau apie vaikus, kuriuos sutikome pabėgėlių stovyklose Afrikoje. Nors dar maži, jie turi atlikti daug sunkių kasdienių darbų; vis dėlto, jie sutiko mus visiškai natūraliai, su dideliu džiaugsmu. Tai galima patirti ne tik Afrikoje, tai gali įvykti bet kurioje pasaulio vietoje.

Afrikoje pamatėme, kad ten, kur susitelkę daug tragišką lemtį patyrusių žmonių, vaikų buvimas šalia tampa gyvybingumo proveržiu. Jų džiaugsmas, nekaltų vaikų džiaugsmas, netrukus bus sunaikintas, kai jie sužinos apie jiems tekusius neteisingus išmėginimus. Tačiau jų džiaugsmas yra šviesos spindulys, norėtume, kad jis mus nušviestų. Kur yra jų džiaugsmo šaltinis?

Rytoj rytą jūs apmąstysite pirmąjį iš keturių pasiūlymų, parengtų 2018-tiesiems. Pasiūlymas vadinasi: "Gilyn į džiaugsmo šaltinius". Galėsite prisiminti Šv. Rašto ištrauką, skaitytą šįvakar: ji kviečia jus džiaugtis ir atskleidžia džiaugsmo šaltinį sakydama: "Viešpats, tavo Dievas yra su tavim".

Evangelijos džiaugsmas kyla iš tikėjimo, kad Dievas mus myli; mus visus, kiekvieną iš mūsų Dievas myli begaline meile. Jei, išvykdami iš Bazelio, jūs išsaugosite vien tik šį tikėjimą begaline Dievo meile, džiaugsmo šaltiniu, jūs išsaugosite tai, kas svarbiausia.

Rytoj vakarinėse pamaldose norėčiau pasvarstyti, kad džiaugsmas, kylantis iš Dievo meilės, jokiu būdu nėra bėgimas nuo mūsų laikų problemų. Priešingai, šis džiaugsmas daro mus jautresnius kitų nelaimėms.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article23194.html - 23 November 2019
Copyright © 2019 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France