Biblijos apmąstymai

Mėnesio Biblijos apmąstymas pateikiamas norint padėti ieškoti Dievo tyloje ir maldoje, kasdieniame gyvenime. Reikėtų skirti apie valandą pasiūlyto Biblijos teksto su trumpu komentaru skaitymui ir klausimų apmąstymui. Paskui susirinkti trims-dešimčiai žmonių pasidalyti tuo, ką kiekvienas atrado, ir galbūt skirti laiko maldai.

JPEG - 31.8 ko

Biblijos tekstas cituojamas iš:
„Biblija arba Šventasis Raštas“,
ekumeninis leidimas,
Lietuvos Biblijos Draugija, 2005.
2019

vasario

Luko 4, 16-30: Netikėti išsipildymai
Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.
 
Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ’Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.
 
Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino. Jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. (Luko 4, 16-30)

Šioje ištraukoje matome jau subrendusį ir Dievo pašaukimą vykdantį Jėzų, pirmą kartą grįžtantį į savo namus Nazarete. Tai atsitinka pačioje jo tarnystės pradžioje. Jėzus yra Dievo Sūnus, tačiau tai nereiškia, kad jis pasirodė staiga iš kažkokios kitos planetos. Jis turi šeimą, draugus, kaimynus ir miestą su savo papročiais ir tradicijomis. Jėzus neatmeta savo paties žmogiškųjų šaknų.

Jis, kaip buvo įpratęs, šabo dieną ėjo į sinagogą. Kažin, ar pamokslai buvo kažkas ypatingo, ir vargu ar jaunimui skirta veikla buvo nuostabi, ar liturgija pasižymėjo išskirtiniu grožiu. Tačiau Jėzus ir toliau lankėsi tikinčios bendruomenės pamaldose, kad ir kokios paprastos jos buvo.

Dalyvaudamas įprastose pamaldose Jėzus, atėjus metui, atsistojo skaityti Šv. Rašto. Taip jis nusprendžia pirmą kartą viešai paskelbti savo žinią. Jis pasirenka visiems pažįstamą ir mėgiamą Šv. Rašto ištrauką. Jis viską daro pagal savo tautos tradicijas.

Tačiau jam skaitant šį kartą viskas yra kitaip. „Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį”. Ir jis paskelbia tai, ko visi seniai troško ir siekė kaip tolimos svajonės: ir tai tampa konkrečia realybe, kuri yra čia ir dabar: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.

Jėzaus žodžius lydi dvi reakcijos. Pirmoji – tai nustebimas, džiaugsmas ir susižavėjimas: „Visi jam pritarė“. Bet netrukus susižavėjimo tonas pradeda keistis. „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ klausė jie. Mes nežinome, ką buvo norėta tuo pasakyti. Gali būti, kad kai kurie iš jų mąstė: „Taigi dabar mūsų mieste yra pranašas. Tai yra mūsų pranašas, Juozapo sūnus: mes netrukus galėsime pasinaudoti to vaisiais“.

Tačiau Jėzus niekada nesileidžia būti naudojamas tokiu būdu. Jis ateina pasiūlyti gyvenimą, laisvę ir išsipildymą, bet jis niekada nebus priemonė asmeninei naudai ar tikslams pasiekti.

Jėzus primena žmonėms, kad didieji pranašai namuose buvo nepriimami ir kad savo įspūdingiausius gydymo ir išlaisvinimo veiksmus atliko ne savo krašto žmonėms. Tai žmonėms yra per daug, jie to negali pakęsti ir jų susižavėjimas virsta pykčiu. Jie bando atsikratyti Jėzaus, nustumdami jį nuo uolos. Tai mažai skiriasi nuo to, kas įvyks vėliau, kai pildysis jo kančios Jeruzalėje istorija.

Tačiau keistas paradoksas, bet tai, kad Jėzus atstumiamas – yra dar vienas ženklas, kad jis tikrai iš Dievo. Nes Senojo Testamento didieji pranašai taip pat buvo atstumti žmonių. Populiarumą išlaikė tik tie netikrieji pranašai. Dievo žodis ir pats Kristus pildo žmonių viltis ir lūkesčius. Tačiau išsipildymas yra gana netikėtas. Lūkesčiai iš tikrųjų išsipildo, tačiau jie tuo pat metu sukrečiami, apverčiami, ištempiami ir pagilinami. Tai nepatogu, net skausminga, o kai kurie žmonės to net atsisako. Bet tai yra Dievo kelias.

Jėzus atmetamas, jo nesupranta. Tačiau jis praeina pro minią ir nueina savo keliu. Atmetimas ir priešiškumas jo nesustabdo. Ir kaip vėliau paaiškės – jo nesustabdo nei mirtis...

- Jėzus neatsisako savo šaknų ar kilmės. Tai yra jo paties pasirinkto gyvenimo kelio pradžios taškas. O kaip mano atveju?

- Ar kartais man nekyla noras pasinaudoti tikėjimu į Kristų savo paties tikslams? Kaip galėčiau to išvengti?

- Kaip galima būtų pasijausti, kai pamatome, jog Kristus apvertė mano lūkesčius ir juos įvykdė man netikėtu būdu? Ar aš kada nors esu tai patyręs?



Kiti Biblijos apmąstymai:

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article1469.html - 21 February 2019
Copyright © 2019 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France