Viskas prasidėjo 1940 m., kai, būdamas 25-erių, brolis Roger paliko gimtąją Šveicariją ir apsigyveno Prancūzijoje, iš kur buvo kilusi jo motina. Ilgus metus plaučių tuberkuliozė buvo prikausčiusi jį prie patalo. Per tą ilgą gydymo laiką jis subrandino savyje pašaukimą įkurti bendruomenę.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, brolis Roger buvo įsitikinęs, kad turi tučtuojau padėti patekusiems į nelaimę žmonėms, kaip darė jo senelė Pirmojo pasaulinio karo metu. Mažytis Taizé kaimelis, kur jis apsistojo, buvo prie pat demarkacijos linijos, dalijusios Prancūziją į dvi dalis: patogi vieta priimti karo pabėgėlius. Draugai iš Liono pradėjo duoti Taizé adresą žmonėms, kuriems reikėjo slėptis.
Gavęs nedidelę paskolą, brolis Roger galėjo nupirkti Taizé kaimelyje namą su ūkiniais pastatais, kuriame ilgą laiką niekas negyveno. Jis paprašė vienos savo seserų, Geneviève, padėti jam priimti pabėgėlius, tarp kurių buvo ir žydų. Gyvenimo sąlygos buvo skurdžios. Nebuvo vandentiekio, todėl vandenį teko semti iš kaimo šulinio. Valgis buvo kuklus, dažniausiai sriuba iš kukurūzų miltų, pigiai nupirktų gretimame malūne.
Nenorėdamas trikdyti priimtų žmonių, brolis Roger melsdavosi vienas, dažnai eidavo giedoti į mišką, toli nuo namų. Kad kai kurie pabėgėliai, žydai ar agnostikai, nesijaustų nepatogiai, Geneviève visiems aiškindavo, kad melstis geriau vienumoje, savo kambaryje.
Brolio Roger tėvai, žinodami, kad jų sūnui ir dukteriai gresia pavojus, paprašė vieno šeimos draugo, prancūzų atsargos karininko, pasirūpinti jais. 1942 m. rudenį jis perspėjo, kad apie jų veiklą jau yra žinoma, ir kad visi turi nedelsdami išsikraustyti. Iki karo pabaigos brolis Roger gyveno Ženevoje; čia jis ir dar keletas brolių pradėjo bendruomenės gyvenimą. Jie galėjo sugrįžti į Taizé 1944 m.
Pirmųjų brolių įsipareigojimas
1945 m. vienas netoliese gyvenantis jaunas teisininkas įkūrė bendriją, besirūpinančią berniukais, karo metu tapusiais našlaičiais. Jis pasiūlė broliams priimti kai kuriuos berniukus našlaičius į Taizé. Brolių bendruomenė negalėjo priimti vaikų, todėl brolis Roger paprašė savo sesers Geneviève grįžti ir pasirūpinti jais, tapti jiems motina. Sekmadieniais broliai taip pat priimdavo vokiečių karo belaisvius, laikomus stovykloje netoli Taizé.
Pamažu ir daugiau jaunuolių atvykdavo ir prisijungdavo prie pirmųjų brolių grupės; per 1949-ųjų Velykas septyni bendruomenės broliai pasižadėjo kartu savo gyvenime sekti Kristų, laikytis celibato ir gyventi bendrą, labai paprastą gyvenimą.
Daug laiko praleidęs tyloje ir vienumoje, 1952-1953 metų žiemą, bendruomenės įkūrėjas parengė Taizé Regulą, kur jis kalbėjo broliams apie „pagrindinius dalykus, kurių dėka bendruomenės gyvenimas tampa galimu“.