TAIZÉ

Pasitikėjimo piligrimystė Kalkutoje

Pasitikėjimo keliu taikios ateities link

 
Susitikimo, subūrusio 6000 jaunuolių iš visos Indijos ir 37 Azijos šalių, tikslas buvo paremti jaunimo Dievo ieškojimą ir troškimą įsipareigoti Bažnyčioje ir visuomenėje. Jo tema: „Pasitikėjimo keliu taikios ateities link“.

Kolkata labai brangi Taizé brolių širdžiai. Prieš trisdešimt metų, kai miestas dar vadinosi Kalkuta, brolis Roger pirmąkart ten nuvyko ir gyveno neturtingame kvartale greta motinos Teresės namų. Jis grįžo ten 1997 m. į motinos Teresės laidotuves ir, nepaisant liūdesio, džiaugėsi galėdamas vėl ten būti.

Pastaruosius mėnesius Taizé bendruomenės broliai Indijos vyskupų konferencijos Jaunimo komisijos kvietimu organizavo jaunimo susitikimą su maždaug dvidešimt Kolkatos parapijų ir vietos bendruomenių. Jie glaudžiai bendradarbiavo su Kolkatos katalikų arkivyskupija ir protestantiška Šiaurės Indijos Bažnyčia. Susitikimo, subūrusio 6000 jaunuolių iš visos Indijos ir 37 Azijos šalių, tikslas buvo paremti jaunimo Dievo ieškojimą ir troškimą įsipareigoti Bažnyčioje ir visuomenėje. Jo tema: „Pasitikėjimo keliu taikios ateities link“.

Čia dalijamės kai kuriais kiekvienos dienos susitikimo aidais:

Trečiadienis, spalio 4: pasiruošimas

Indusų šventės Durga pudžos, ypač švenčiamos Bengalijoje ir Kolkatoje, iškilmės jautėsi visame didmiestyje. Pirmadienio vakarą deivės statulos buvo nugabentos į Hooglio upę ir įmestos į vandenį. Kasdien stojus nakčiai visame mieste girdėti ir matyti muzika bei šokiai prie laikinų šventyklų, iš kurių kai kurios paprastos, kai kurios labai rafinuotos, statomos šventei, kad apeigose galėtų dalyvauti kiekvienas kvartalas.

Musulmonų kvartaluose kas vakarą saulei nusileidus šeimos kartu valgo, pažymėdamos dieninio pasninko, besitęsiančio visą ramadaną, pabaigą. Jaučiama šventės dvasia, tolima nuo vakarietiško pasninko vaizdų. Džiaugsmas tiesiog apčiuopiamas, nes lietų sezonas pagaliau baigiasi.

Don Bosco mokyklos žaidimų aikštelėje prie Park Cirkus buvo pastatyta dar viena laikina maldos palapinė, šamiana. Tai bus centrinė maldos ir pasitikėjimo piligrimystės susitikimo spalio 5–9 d. vieta. Pastatyta tradiciškais metodais iš bambuko polių, uždengtų spalvotu brezentu, šamiana bus pakankamai didelė, kad sutilptų keli tūkstančiai jaunuolių, kurie atvyks į susitikimą.

Išvakarėse atvykę jaunuoliai ir broliai bei savanoriai susirinko maldai Šiaurės Indijos Bažnyčios teologiniame koledže Bishop’s College. Pažįstamos Taizé giesmių melodijos skambėjo hindi ir bengalų kalbomis. Dalyvavo grupės iš Pakistano ir Bangladešo, Singapūro ir Filipinų, taip pat indai iš daugelio valstijų, įskaitant Tamil Nadu ir Keralą, Manipūrą ir Harjaną. Be to, buvo ir jaunų europiečių iš Latvijos ir Ispanijos, Liuksemburgo ir Italijos.

Brolis Alois, kuris ką tik atvyko į Kolkatą aplankęs Bangladeše gyvenančius Taizé brolius, kalbėjo, kad džiaugiasi galėdamas susitikti ir kartu melstis šiame mieste, kur krikščionys yra mažuma, bet kur jie visada labai aiškiai ir regimai liudija apie Evangelijos širdį.

Ketvirtadienis, spalio 5: atvykimas

Anksti ryte, tarp įprastų Howraho stoties minios skubos ir bruzdesio į Kolkatą atvyko jaunimo grupės, visą naktį keliavusios traukiniu. Iš Karnatakos ir Keralos, iš Asamo ir Andra Pradešo... atrodė, kad atstovaujama kiekvienam Indijos pakraščiui. Išlipančius iš traukinio juos pasitiko jaunų savanorių komandos ir nukreipė į šv. Aloyzo parapiją, kur jų laukė kiti priimantieji.

Tiek besišypsančių veidų, tiek daug piligrimų, laimingų, kad pasiekė savo kelionės tikslą! Jiems buvo aiškiai išdėstyta susitikimo programa: „Tai ne konferencija, bet laikas dvasiniam ieškojimui ir maldai“, – sakė vienas jaunas savanoris. Po pusryčių – kiaušinio, čapačio (indiškos duonos be mielių) ir karštos arbatos – grupės pasidalijo į mažesnius pogrupius ir buvo nusiųstos į vieną iš dvylikos priėmimo centrų, tai yra kelių parapijų ir bažnyčių bendruomenių, antrai priėmimo daliai. Autobusai buvo pasiruošę gabenti juos per Kolkatos centro spūstį.

Nuvykusi į priėmimo centrą, pasiruošimo komanda kai kuriuos įkurdino šeimose, kitus – mokyklose. Į Kristaus Karaliaus parapiją šalia Park Cirkus ką tik buvo atvykusi tajų grupė iš Sealdaho stoties; čia buvo prašoma atvykti ir jaunimo iš užsienio. Šis priėmimo centras priiminėjo jaunimą iš Ispanijos, Lenkijos ir Italijos, taip pat iš kelių Indijos valstijų. Matyti „sveiki atvykę“ parašytą tiek daug kalbų ir daug šriftų buvo nuostabus universalumo, kurį ruošėmės patirti tomis dienomis, ženklas.

Šamianoje Don Bosco mokykloje vyko baigiamieji pasiruošimai vakaro maldai. Choras, kurį sudarė jaunuoliai iš Bangladešo ir įvairių Indijos dalių, repetavo badžanas – tradicines kartotines giesmes, dažnai naudojamas Pietų Azijos krikščionių, – taip pat labiau pažįstamas Taizé giesmes hindi ir bengalų kalbomis. Kaip skirtingai jos skambėjo akompanuojamos tabla (pora rankomis mušamų mažų būgnelių) ir mažais cimbolais!

Per vakaro maldą trumpai kalbėjo brolis Alois. „Tai diena, kurią padarė Viešpats! Džiaukimės ja ir būkime linksmi“, tokie buvo jo pirmieji žodžiai. Taip, džiugu žinoti, kad Kristus suvienija mus visus kaip vienos žmonių šeimos narius.

Penktadienis, spalio 6: pasitikėjimas

Vakar atvyko 800 žmonių daugiau nei buvo numatyta! Kai kurie atvyko labai vėlai, taip ištęsdami dieną priimantiesiems, bet vietos atsirado kiekvienam.

Kai jaunuoliai grįžo po pirmųjų susitikimų priėmimo centruose visame mieste, Don Bosco mokykloje tvyrojo labai šventiška atmosfera. Tikrai neįtikėtina matyti tokį džiaugsmą žmonių veiduose! Nors dauguma dalyvių yra iš Indijos, kalbų ir išvaizdos įvairovė sustiprina įsitikinimą, kad maldoje ir savo bendrų šaknų ieškojime Evangelijoje esame viena žmonių šeima. Staiga kiekvienas yra tame pačiame lygmenyje. Nebėra Rytų ar Vakarų, Šiaurės ar Pietų.

Kiekvienas komentuoja bendros maldos grožį. Jau vakar vakare jaunimas be problemų prisidėdavo giedoti badžanas ir Taizé giesmes. Paprastas šamianos statinys prisipildė grožio, kad išreikštų mūsų karštą Dievo troškimą ir sykiu jo buvimo mūsų tarpe šventimą. Europietiškai ausiai patrauklus indiškas giedojimo būdas, kuris leidžia taip lengvai įeiti į maldą. Tai ne tik naujumas to, ką girdite, bet ir aiškus iš pačios sielos kylančio garbinimo supratimas.

Po vidudienio maldos buvo patiektas valgis. Visą maistą virėjų komanda pagamino vietoje dideliuose plieno katiluose virš dujinių viryklių. Ryžiai su švelniu padažu, kiaušiniai, daržovės buvo išdalinti ant plastikinių lėkščių sykiu su bananu arba obuoliu. Buvo tikrai labai gerai! Nereikėjo krapštytis su jokiais celofano įpakavimais. Nei peilių, nei šakučių, ir nors pageidaujantys gavo šaukštus, dauguma valgė tiesiog pirštais, prieš tai gerai juos nusiplovę, kaip dauguma indų. Stebėti, kaip jauni europiečiai stengiasi tai daryti, buvo įspūdinga! Paskui lėkštės buvo gerai išplautos, kad pasitarnautų ir vakarienei. Niekas nešvaistoma.

Nuo 5 val. po pietų buvo įvairūs užsiėmimai. Po šamiana jaunuoliai iš Vakarų Bengalijos pasidalijo su mumis kai kuo iš savo tradicijų ir kultūros. Didžiojoje salėje du broliai iš Taizé vedė apmąstymą apie maldą. Daug žmonių atėjo į susitikimą „Gyvenimo dialogas tarp skirtingų religijų žmonių“ auditorijoje. Skirtingi žmonės liudijo apie susitikimą, bendrą veikimą ir mąstymus. Galėjai jausti, kad Indijoje tai tikrai yra gyvenimo būdas. Daugeliui žmonių kasdienis sąlytis su kita religija yra tikrovė. Barjerai egzistuoja, bet didžioji tradicija – tolerancijos, pagarbos ir bendradarbiavimo tradicija.

Šeštadienis, spalio 7: taika

Tikrai sunku žodžiais išreikšti bendros maldos grožį čia Kolkatoje: tylus širdies plakimas miesto gyvenimo šurmulyje. „Prabhu hamari vinati sun“, giedame visi hindi kalba – Viešpatie, išgirsk mūsų maldą – kaip atsiliepimą į užtarimus, ir tai atrodo kaip ugnies stulpas, kylantis į Dievą.

Vakarykštė malda apie kryžių truko labai ilgai. Net tai, kad teko skubėti vakarieniauti, nesutrukdė jaunuoliams kantriai laukti savo eilės padėti kaktą ant ikonos – pavesti save ir savo naštas Kristui. Daugybei susitikime dalyvaujančių jaunuolių tai buvo pirmas sąlytis su Taizé, bet stebino tai, kaip paprastai ir lengvai jie įsijungė į maldą.

Dalyvavo ir sesuo Nirmala, generalinė Karito misionierių motina, – kiekvieną vakarą didelis būrys jos seserų ateidavo melstis, – o brolis Alois kalbėjo apie ryšį, jungusį brolį Roger ir motiną Teresę, ir apie savo dėkingumą, kad tas ryšys tęsiasi.

Vaikščiodamas po Don Bosco mokyklos teritoriją sutinki tiek skirtingų žmonių. Vienas jaunuolis iš Andamano salų papasakojo, kaip per 2004 metų Kalėdas jis išvyko iš savo kaimo, kad praleistų šventes su savo tėvais sostinėje Port Blaire. Kitą dieną saloms smogė cunamis. Kai grįžo į kaimą, daugelio jo draugų jau nebuvo. Sesuo iš Nepalo pasakoja apie 35 jaunuolių grupę, kurią ji atsivežė į susitikimą. Tik du iš jų anksčiau buvo kada nors išvykę iš savo kaimo. Keturi jaunuoliai iš Laoso – ištisa šypsena! Jauna moteris iš Šveicarijos kalba apie priėmimą kaime į šiaurę nuo Kolkatos, kur ji buvo nusiųsta pagal pasirengimo susitikimui programą. Pirmųjų dienų nedrąsa dingo – dabar žmonės laisvai susieina, pasakoja apie savo gyvenimą, dalijasi klausimais ir džiaugsmais.

Šiandienos tema – taika, o tekstas mažų grupių dalijimuisi po pietų yra pasirinktas iš Jeremijo 29, 11–14. „Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, – tai Viešpaties žodis, – dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį“. Mūsų šių dienų susitikimas, regis, įkūnija tuos žodžius. Kaip tai yra, kad būdami tokie skirtingi, sykiu esame tokie vieningi? Kaip galime šitai išlaikyti savo širdyse?

Vienas iš užsiėmimų šią popietę bus apie Rabindranato Tagorės, praeito amžiaus didžio bengalų poeto, palikimą ir jo pasitikėjimą žmonija. Jį daugelis gerbia Indijoje ir Bangladeše, nepriklausomai nuo religijos ar kilmės. Jo poezija paliečia vidinį ieškojimą ir nujaučia nuostabą, glūdinčią kiekviename žmoguje.

Vakare šamianą nušvies 6000 žvakučių švenčiant Kristaus prisikėlimą. Tam mes čia ir esame.

Sekmadienis, spalio 8: viltis

Vienas iš labai svarbių susitikimo aspektų – aplankyti vilties vietas. Ankur Kala yra kooperatyvas labai neturtingų sluoksnių moterims, kurios dažnai vienos priverstos auginti savo vaikus. Pirmaisiais metais moterys gauna nedidelę algą ir išmokomos kokio nors amato, kaip kad audimas ar siuvimas. Antraisiais metais jų alga didėja, o tai, ką jos padaro, kooperatyvas parduoda. Trečiaisiais metais jos jau negauna pastovios algos, bet joms mokama už tai, kiek jos padaro ir parduoda. Daugelis moterų trečiais metais net sugeba atidaryti savo mažmeninės prekybos punktus. Kooperatyvui vadovauja krikščionės moterys, bet dauguma narių yra indusės. Tai gražus pavyzdys, kaip tarnavimas neturtingiesiems gali padėti įveikti barjerus, kurie pernelyg dažnai yra tarp skirtingų religijų.

Loreto seserys teikia prieglobstį gatvės vaikams prie Sealdaho stoties. Taip pat jos organizuoja vaikų mokymą. Tokiu būdu vaikai, kurie nieko neturi, gauna šansą rasti savo gyvenimo kelią. Kolkatoje neturtas ir skurdas labai akivaizdūs. Įprasta eiti šaligatviu ir staiga suvokti, jog eini per erdvę, kuri kažkam yra miegamasis, svetainė ir virtuvė... Vaizdas to, kaip kai kurie žmonės daro viską, ką gali, kad palengvintų savo gyvenimo bendrakeleivių kančias, skatina nuolankumą ir sykiu kviečia daryti tą nedaug, ką galime mes patys.

Per vakaro maldą brolis Alois kalbėjo apie draugystės ikoną iš Egipto ir kaip ji mums parodo Dievo draugiškumą kiekvienam iš mūsų. Ikona, gerai žinoma Taizé, vaizduoja Jėzų, uždėjusį ranką ant draugo peties. Abu žvelgia į priekį. Tai gražus įvaizdis Kristaus, kuris eina su kiekvienu iš mūsų, siūlydamas savo draugystę.

Ikonos kopijas gaus jaunuoliai iš kiekvieno Indijos regiono ir kas nors iš kiekvienos atstovaujamos šalies, laikantis idėjos, kad tai padės pasitikėjimo piligrimystei tęstis grįžus namo. Ikoną galima nusinešti į senelių namus arba ligoninę, norint melstis su žmonėmis, kurie paprastai negali nueiti į bažnyčią, ar į vietos jaunimo susibūrimą, arba tiesiog į parapiją kitame miesto krašte, kur ne taip dažnai apsilankome... Kaip būtų nuostabu, jei tie, kurie grįš iš Kolkatos, galėtų pasidalyti šia piligrimystės dvasia su kitais!

Pirmadienis, spalio 9: tęsti grįžus namo

Tai buvo nepaprastos kartu praleistos dienos. Kiekvienas, atrodo, toks dėkingas už sulauktą svetingumą, rūpestingą rytinės programos priėmimo centruose, užsiėmimų ir maldų Don Bosco mokykloje parengimą.

Vakar buvo įdomu paklausyti jaunų europiečių per šalių susitikimus. Daugelis iš jų atvyko į Kolkatą savaitę prieš susitikimą ar dar seniau ir buvo nusiųsti į aplinkinius kaimus, kad gyventų su šeimomis ir dalyvautų vietos Bažnyčios gyvenime. Viena mergina pasakojo, kaip ji susirgo, bet buvo tokia sujaudinta šeimininkų rūpesčio, nors reikėjo šiek tiek laiko, kol ji priėmė jų tradicinius vaistus! „Turi vėl ir vėl mokytis pasitikėti žmonėmis, ir nors ši patirtis nebuvo lengva, ji man padėjo atsiminti, jog žmonės iš esmės yra švelnūs, rūpestingi ir geranoriški“, – sakė ji.

Du pakistaniečiai iš Sindo valstijos pasakojo apie savo džiaugsmą per mažų grupių dalijimąsi bendruose popietės užsiėmimuose. Netikėtai jie atsidūrė vienoje grupėje su jaunais indais iš Pandžabo. Kai Indija buvo padalinta, Pandžabą pasidalijo Indija ir Pakistanas, sudarę Pandžabo ir Sindo valstijas. Galimybių jiems susitikti yra nedaug. Tokie maži susitikimai kaip šis padeda mums suprasti, kodėl atvykome į Kolkatą.

Taigi pasitikėjimo piligrimystė tęsiasi. Tik per ateinančias savaites ir mėnesius visiškai suprasime, ką išgyvenome per šias kelias dienas.

Atnaujinta: 2006 m. lapkričio 16 d.