Jėzus meldėsi: „Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.“

Šis tekstas yra Jėzaus maldos dalis. Čia matome, kad malda reiškia ne tik „kreipimąsi į Dievą su kokiu nors prašymu“, bet veikiau „santykį ir artumą su Dievu“. Jėzus sako: „Tu, Tėve, manyje, ir aš tavyje“. Tačiau priešingai nei įprastas artumas, kai siekiama atsiriboti nuo visų, Jėzaus ir Tėvo artumas priima visus. Jis sako: „Tu manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“. Taigi malda – ne vien santykis tarp manęs ir Dievo, bet veikiau santykis tarp manęs, Dievo ir kitų. Malda suvokiama ne kaip vertikalė, bet labiau kaip trikampis.

Brolis Alois yra pasakęs „Vidinis gyvenimas – ne siekis, kurio imamasi pavieniui, bet bendros pastangos su tais, kurie siekia to paties“. Iš tiesų malda padeda mums išeiti iš izoliacijos ir užmegzti santykius su kitais. Dorotėjas Gazietis, krikščionis, gyvenęs Palestinoje VI a. pradžioje, gerai tai apibūdino: „Įsivaizduokite, kad šis pasaulis – apskritimas, kad Dievas yra jo centras, o spinduliai – tai skirtingi žmonių gyvenimo būdai. Kai tie, kurie nori priartėti prie Dievo, eina link apskritimo centro, jie tuo pat metu priartėja ir vieni prie kitų, ir prie Dievo. Kuo labiau jie artėja prie Dievo, tuo labiau jie artėja vienas prie kito. Ir kuo labiau jie artėja vienas prie kito, tuo labiau jie artėja prie Dievo.“

Šiais laikais, kai „įvairovė“ ir „pliuralizmas“ – daugeliui žmonių svarbios sąvokos, kvietimas gyventi vienybėje gali atrodyti nereikšmingas ir nepopuliarus. Argi neturėtume gerbti visų žmonių skirtumų? Iš tiesų, skirtumus reikia gerbti, bet kaip dėl sugyvenimo? Gyvenimas nesusikertančiais gali būti pretekstas gyventi susiskaldžius ir atsiskyrus!

Todėl baikime į skirtumus žiūrėti kaip į problemas, kurias reikia spręsti. Geriau išmokime į skirtumus žvelgti kaip į dovaną, kurią reikia priimti su dėkingumu: gražią dovaną, kuri kartu yra iššūkis mums būti nuolankiems ir kūrybingiems. Aš, Tu ir Jie - visi esame skirtingi. Tačiau tikėjimas mus kviečia būti vieningais ir solidariais: „Tu manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“.

Mes nekeliaujame vieni. Keliaujame drauge!

 Kaip tvarkytis su šiame gyvenime egzistuojančiais skirtumais? Kokių iššūkių kyla? Ar turite pasiūlymų, kaip juos kūrybiškai spręsti?
 Vienybė įvairovėje. Ką galėtumėte pasakyti apie šią frazę? Ar galite pateikti keletą pavyzdžių?